Pavėluoti įspūdžiai pamačius baletą „Procesas“

DSC05139

 

Mintis sudominti Lietuvos ir Ausrtijos draugijos narius jauno choreografo, neseniai buvusio Operos ir baleto tearto primarijaus Martyno Remeikio sukurtu pagal Kafkos romaną „Procesas“  baletu ir paskatinti juos aplankyti šį spektaklį kilo pamačius Kauno muzikiniame teatre baletą „Kita Pelenės istorija“, kurį pastatė italų choreografas G.Santucci ir kuriame vieną iš pagrindinių vaidmenų atliko buvęs talentingas baleto solistas Nerijus Juška. Šio baleto kūrėjas išlaikė klasikinio šokio tradicijas, nors jo veiksmą perkėlė į XX a. madų atelje, tuo savotiškai suteikdamas šiuolaikiškumo atspalvį, nors jame, priminsiu, buvo šokama remiantis klasikinio baleto elementais,  bet šokio judesius labiau išlaisvinant, ypač humoristinėse scenose.

Nepaisant Muzikinio teatro baleto šokėjų, palyginti, pagerėjusio lygio ir puikiai šokusio N.Juškos, nuotaikingos J. Štrauso muzikos ir spalvingos scenografijos bei kostiumų, baletas paliko man gana vidutinišką įspūdį, nors nesigailėjau, kad, gavęs Karmelos Rudaitienės kvietimą vykti kartu, juo pasinaudojau ir kartu su nemaža grupe draugijos narių pamačiau šį baletą, kuris savotiškai praskaidrino kasdienybę.

Buvau entuziastingas klasikinio baleto gerbėjas, sovietiniais laikais žavėjausi rusų šokėjais, nepraleisdavau nė vienos baleto premjeros mūsų Operos ir baleto teatre, stengdavausi pamatyti Rusijos ir užsienio šalių gastrolinius baleto spektaklius, domėjausi klasikinio šokio istorija, bet, 1973 m. pamatęs New York City baleto ir po kelerių metų Bejarto gastroles Vilniuje, supratau, kad tradicinis baletas atsilieka nuo šiuolaikinio gyvenimo ritmo ir jį turi pakeisti kitas,  naujųjų laikų dvasią atitinkantis, aklai nesilaikantis baletinių kanonų ir nenaudojantis pabodusių pasakinių siužetų išlaisvintas šokis,  nors jis jokiu būdu negali apsieiti be  klasikinio šokio ir jo pagrindu praeityje sukurtų baletų.

O tokį šokį išvydau pamatęs choreografo M. Remeikio, kompozitoriaus M. Urbaičio ir scenografo A. Jacovskio sukurtą dviveiksmį baletą pagal žinomą austrų rašytojo F. Kafkos romaną „Procesas“. Eidamas į šį spektaklį buvau gana skeptiškai nusiteikęs, galvojau, iš kur tokiam jaunam buvusiam šokėjui atsirado tiek drąsos choreografiškai perteikti tokį sudėtingą kūrinį. Bet jau nuo pirmųjų muzikos garsų ir šokio judesių buvau prikaustytas prie kėdės ir neatitraukiau akių nuo scenos, kurioje regėjau konkrečia, bet tuo pačiu ir abstrakčia, išraiškinga, šiuolaikiška choreografine kalba, vientisa metroritmine partitūra su elektroninės muzikos intarpais, suabstraktinta erdve sprendžiamas aktualias šių dienų egzistencines žmogaus būties problemas, kurios jaudina ne vieną mūsų šalies pilietį, o ypač jaunimą, beje, sudarantį bene didžiausią publikos dalį ir ilgais plojimais bei garsiais šūksniais atsidėkojantį  baleto kūrėjams.

Esu dėkingas baleto kūrėjams M. Rimeikiui, M. Urbaičiui ir A. Jacovskiui, neatsisakiusiems atvykti Lietuvos ir Austrijos draugijos kvietimu į susitikimą, kuris vyko nesuvaržytai ir kuriame buvo keliami įvairūs klausimai, susiję tiek su pačiu baletu, jo kūrimo procesu, tiek su kūrėjų asmenybėmis. Į juos  gana išsamiai ir įdomiai atsakė minėti baleto kūrėjai. Tik tenka apgailestauti, kad šiame susitikime dalyvavo nedidelis būrelis baleto mėgėjų, nors šį spektaklį matė  net keliasdešimt draugijos narių. Norėtųsi, kad baletas Procesas ir toliau su pasisekimu būtų rodomas ne tik mūsų Operos ir baleto teatro scenoje, bet ir būtų suteikta galimybė, kad jį galėtų pamatyti ir Austrijos baleto mėgėjai. Prie to derėtų prisidėti Lietuvos ir Austrijos draugijai propaguojant jį pagal galimybes susitikimuose su austrų politikais ir meno žmonėmis.

 

Dr. Antanas Svolkenis

 

Susisiekite