Vilniaus festivalyje – ankstyvasis Mozartas

Šiųmečiame Vilniaus festivalyje, birželio 19 d.,  suskambo Wolfgango Amadeus Mozarto (1756–179) kūrinių. Tai minime ne dėl statistikos, bet džiugiai, todėl, kad atlikėjai užkabino giliuosius muzikos sluoksnius – nepaisant to, kad buvo pasirinkti ankstyvesniojo laikotarpio opusai: Koncertai fortepijonui ir orkestrui Nr.12 A-dur, KV 414 (1782) bei Nr. 9 Es-dur, KV 271 (skirtas Jenamy; 1777).

Koncerto klausiausi per Lietuvos radijo Klasikos programą. Žinant prastą Valdovų rūmų akustiką, radijo publikai pasisekė labiau: bent mano kompiuteriu girdėjosi vilnijantys skambesiai, deja, Valdovų rūmuose garsai tiesiog nesklinda.

Fortepijono solo partiją skambino bei atlikimui vadovavo pianistas Andrius Žlabys. Tai vienas geriausių lietuvių pianistų, jį galima atskirti vien pagal klavišų užgavimą – kaip  apibūdina visi šį pianistą išgirdę, klavišus jis glosto (taip pat virtuozinėse kūrinio vietose; be to, jose pianisto pirštai net griūva vienas per kitą iš veržlumo – tokia laki A. Žlabio technika). Baigęs M. K. Čiurlionuo menų mokyklą, studijuoti išvyko į JAV,  kur dabar yra įsikūręs. Tačiau net po keletą kartų per metus atvyksta į gimtinę dėstyti bei koncertuoti. Nuo mažų dienų mėgiamiausias jo kompozitorius yra Johannas Sebastianas Bachas; Andriaus Žlabio perteikiamų J. S. Bacho interpretacijų neįmanoma užmiršti, nei supainioti su kitų pianistų įžvalgomis.

Pianisto scenos partneris šįkart buvo pirmą kartą Lietuvoje pasirodęs Bazelio kamerinis orkestras (Šveicarija). Tai aukščiausio lygio kolektyvas: neįtikėtinai vieningas, fantastiškos grojimo technikos ir nuostabiai muzikalus. Prisipažįstu iš anksto bijojusi „sotaus“ „glazūruoto“ Mozarto, o išgirdome netgi priešingą variantą –„dreskiantį“ garsą. dar šiurkštesnį nei įprastai.

Kūrinių interpretacija taip pat nebuvo „diskretiška“. Perteikta mocartiška galybė, didingumas – ko įmanoma pasiekti tik grojant su smagiu įkarščiu. Kartu spėta išryškinti teatriškus niuansus,– Mozarto instrumentiniai kūriniai pasižymi operine dramaturgija, tačiau šiuos turtus atrasti pavyksta retam atlikėjui.

Mozarto kalbėsenos stilius, klasicizmo stilius, dar kelia klausimų mums, užburtiems 19 a. romantizmo, muziką įsivaizduojantiems labiau kaip žmogiškų emocijų išraišką. Skaidrus, švarus, žėrintis klasicizmas muzikoje kažkodėl daugumai atlikėjų atrodo nepakankamas, reikalingas atvirų asmeniškų jausmelių. Ar ko nors trūksta Vilniaus arkikatedros, ar rotušės pastatams? Andrius Žlabys kadencijose (tam tikruose kulminaciniuose intarpuose, kai solistas groja okestrui įtemptai tylint) šįkart taip pat kiek nesusiturėjo neįliejęs romantizmo. Tiesa, jis tą darė taip daliai ir minkštai.

Tarp Mozarto Koncertų Bazelio kamerinis orkestras atliko XX-XXI a, šveicarų garsiausių kompozitorių kūrinių. Sumaniai vaizdingai, beveik apčiuopiamais garsais „Ledo gėles“ („Eisblumen) „ištapė“  Heinzas Holligeris (g. 1939), puikus obojininkas, dirigentas ir kompozitorius.  Vakarą pradėjo Franko Martino (1890–1974) pjesė  „Pavane couleur du temps“, nuausta iš melodingų motyvų.

Prieš suskambant muzikai, sveikinimo žodį tarė Šveicarijos Konfederacijos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Šiaurės ir Baltijos šalyse J. E. ponas Konstantin Obolensky.

Rita Nomicaitė