PROF. JOSEFAS WALLNIGAS – MOZARTO GIMTADIENIUI

Mūsų bičiulis ir rėmėjas prof. Josefas Wallnigas ne kartą viešėjo Lietuvos ir Austrijos draugijos svetainėje. 2022 m. Advento metu mes skaitėme jo kalėdinius ir naujametinius sveikinimus, papuoštus muzikiniu kalėdinės eglutės atvaizdu, klausėmės jo komentarų video siužete apie Zalcburgą.

Visą savo gyvenimą profesorius skatina visuomenės susidomėjimą viena didžiausių žmonijos vertybių – Wolfgango Amadėjaus Mozarto kūryba. Šį kartą, sausio 27 d. pasaulio kultūros žmonėms minint W. A. Mozarto 267-jį gimtadienį, svetainėje pasimėgaukime J. Wallnigo esė „Mozartas ir Europa“. Mes įkėlėme šio esė originalą vokiečių kalba, greta pateikdami ir mūsų Draugijos narės Dalios Friedt jautrų vertimą į lietuvių kalbą. Jame autorius originalia forma pateikia įsivaizduojamus didžiojo menininko apmąstymus apie savo gyvenimą ir kūrybą, pasiremdamas paties Wolfgango Amadėjaus laiškuose naudotomis išsireiškimų struktūromis, senovine Zalcburgo tarme ir žodžių žaismu.

 

P1100981

 

 

MOZARTAS IR EUROPA

 

aš esu, aš buvau, aš būčiau, aš esu buvęs, aš buvau buvęs, aš būčiau buvęs, o jei aš būčiau, o kad aš būčiau, Dievo valia aš būčiau, aš būčiau, aš būsiu, jei aš būčiau, o, kad aš būčiau, aš būčiau buvęs, aš būsiu buvęs, o jei būčiau buvęs, o kad būčiau buvęs, Dievas norėjo, kad būčiau buvęs, kas? – kvailys…

zalcburgietis,

vokietis,

austras,

europietis?

Aš esu: gimiau Zalcburge 1756 m., kaip kiekvienas žino arba turėtų žinoti. Kaip Zalcburgo arkivyskupo pavaldinys niekada nebuvau austras, tai Zalcburgo gyventojams nutiko tik praėjus 25 metams po mano mirties. Aš taip pat nebuvau vokietis, bet buvau vokiečių nacijos Romos imperijoje, kur mano valdovai buvo svarbūs vyrai… Schrattenbachas rėmė mano poną tėvą ir mane kelionėse po Europą, o Colloredo!  Nekenčiau jo, Colloredo, ir džiaugiausi ta diena, kai nebereikėjo tarnauti Zalcburgui (1781-05-09), nebetarnauti nuolankiausiai ir klusniausiai Jo Aukščiausiajai Kunigaikštiškajai Malonybei, Garbingiausios Šventosios Romos imperijos Kunigaikščiui, Maloningiausiam Kunigaikščiui ir Viešpačiui! Jis elgėsi su manimi blogai, jau tada, kai man buvo 21-eri, o galiausiai iškoneveikė mane, kad esu skuduras, niekšas, kvailys… mane! Aš buvau – taigi, aš buvau!!!

Jau vien mano vardas yra „Europos programa“, kaip dabar mėgstama sakyti: kurioziškas. Johannes Chrysostom Wolfgangus Gottlieb Mozart. Johannes Chrysostomus – mano gimimo dienos šventasis, bažnyčios tėvas, „Auksaburnis“, Europos krikščionybė ir jos šaknys; „Wolfgangus“, mano protėvio iš motinos pusės vardas, senas keltų paprotys. „Gottlieb“ buvo mano krikštatėvio vardas, o išverstas į lotynų kalbą jis buvo Amadeus, graikiškai Theophilus – taigi, mano varde atsispindėjo senovės Europos praeitis – savo operoms nuolat komponuodavau pagal pasakojimų apie graikų ir romėnų dievus ir karalius knygutes, būdamas 11 metų berniukas skaičiau lotyniškąjį „Apollo et Hyacinthus“, o naujojoje Europoje Amadeus galėjo būti tariamas kaip Amadeo arba prancūziškai Amadé. Ir visada liko Gottlieb… Ir „Mozart“: kartais save vadindavau Trazomu, tiesiog dėl įdomumo; tiems iš kitos Zalcacho pusės būtų buvę sunku įkurti kokį Trazomium arba Trazoneum; ar tai būtų buvę taip pat populiaru kaip magiškas žodis Mozarteum?

 

Mano Europa

 

Negaliu rašyti poetiškai, nesu poetas; negaliu taip moksliškai kalbėti apie tradicijoms priešiškus ir revoliucija kliedinčius laikus, nesu oratorius, negaliu kalbėti apie sociokultūrinius kodus ir jų sąlygotumus sociologijos mokslo kontekste, ypač atsižvelgiant į intelektualinę subjekto socializaciją, nesu mokslininkas, bet galiu tai daryti per garsus, nes esu, buvau, būčiau, buvau buvęs: Musikus.

Viena, Londonas, Paryžius, Miunchenas….Per 200 miestų, kuriuos aplankiau keliaudamas po Europą, įspūdžiai, kurie mane formavo, nuo Acheno iki Neapolio, nuo Kirchheimbolandeno iki Vienos… Muzikologai suskaičiavo, kad kelyje praleidau 3720 dienų; tai tikriausiai tiesa, aš jau atpratau jais nepasitikėti; tikriausiai tiesa, kad apkeliavau Belgiją, Vokietiją, Angliją, Prancūziją, Italiją, Nyderlandus, Austriją, Šveicariją, Slovakiją ir Čekiją; vargino ne tik sunki kelionė karieta (o kaip aš kentėjau nuo parazitų!), bet ir tai, kad Vokietijoje buvo daug mažų valstybių, turinčių skirtingas monetų ir valiutų sistemas. Vien keisdamas pinigus (net nerūpestingai jų nepralošdamas) prarasdavai didžiules sumas… Jau tuomet keliavau Europos keliais, siekdamas pristatyti savo muziką kitiems žmonėms šiaurėje ir pietuose. Vėliau mano kelionės buvo apibendrintos kaip „Mozarto keliai“, o kultūrinis projektas „Europos šilko kelias“ taip pat susijęs su manimi.

Mano Europa buvo ir karūnuotos galvos: Imperatorė Marija Teresė, kurią man buvo leista aplankyti Vienoje, kai buvau šešerių metų, apie tai mano tėvas rašė: „Vaikas užšoko imperatorei ant kelių, apkabino jos kaklą ir nedvejodamas išbučiavo. Na, o vėliau ji vis dėlto neleido manęs paskirti į Milano dvarą. Priešingai nei ji, jos sūnūs buvo „tikri imperatoriai“, nes ji iš tikro buvo valdančioji Austrijos erchercogienė, Vengrijos ir Bohemijos karalienė bei Pranciškaus I-ojo Stepono Lotaringiečio, šentosios Romos imperatoriaus, žmona. Mes viso to nežinojome. Mano ponui tėvui ir man ji buvo imperatorė. Taškas.

Jos sūnūs vaidino mano gyvenime svarbų vaidmenį: Imperatorius Juozapas II (kuriam išdrįsau pagroti per daug natų „Pagrobime iš Seralio“, bet kuris šiaip dažnai lankydavosi mano pasirodymuose), ir imperatorius Leopoldas II, kuris nemanė, kad reikėtų man leisti atiduoti duoklę imperatoriškajam dvarui jo imperatoriškosios karūnacijos Frankfurte metu… Na, tuo geriau, geriau tuo.

Vis dėlto mane priėmė karaliai Liudvikas XV, Jurgis III su žmona Šarlote Sofija, Frydrichas Vilhelmas III ir Ferdinandas I Neapolietis. Kaskart daug pagarbos, tabakinių, laikrodžių, ponui tėveliui dažnai to buvo per maža… aš būčiau, aš būsiu, jei aš būčiau, o kad aš būčiau …. po metų … compositore intacta, nes: dėl viso kito turiu pasakyti, kad gandai, kuriuos žmonės mėgsta skleisti apie mane, iš dalies yra tiesa, iš dalies – netiesa. Daugiau šiuo metu negaliu pasakyti.“ (1781-10-23)

Tačiau tiesa yra tai, ką kalba mano muzika. Kad ir ko klausytumėtės: mano instrumentiniai kūriniai, kamerinė muzika, operos to visai nepastebint kupini kompozicijos mokslo, taigi, skirti mylėtojams ir žinovams, įkvėpti draugystės ir žmogiškos meilės – europietiška dimensija?

Tegu laivas Europa, nešamas lengvai besisupančių bangų ir švelnių vėjų, saugiai plaukia per amžius. Savo operos „Cosí fan tutte“ tercete „Soave sia il vento“ aš tai išreiškiau per muziką. Apsaugok mus visus šiame Europos laive, taip pat už jo ribų rytuose ir vakaruose, pietuose ir šiaurėje, nuo audrų ir pavojų. Tegu švelnūs vėjai sujungia žmones mainams ir abipusei pagarbai, taip pat per mano muziką ir su mano muzika. Man tai būtų džiugus „tvarumas“, į kurį su dėkingumu žvelgiu iš kitų sferų.

Josefas Wallnigas, 2022 m.

Parengta pagal iškilmingą kalbą Europos mokslų ir menų akademijos generalinėje asamblėjoje, Alte Residenz, Zalcburgas, 2006 m.

Mozarto laiškų citatos pateikiamos pasviruoju šriftu.

Vertė Dalia Friedt

 

 

 

Susisiekite