Susitikimas su Austrijos dramaturgu Eberhardu Petschinka

DSC00890 DSC00843 DSC00850

 

 

Vokiečių eteryje dažnai galima girdėti: „Eberhardas Petschinka yra vienas ryškiausių dramaturgų vokiečių kalbos erdvėje“, „Vienos dramaturgas Eberhardas Petschinka yra vienas sėkmingiausių  pjesių autorių vokiečių kalbos erdvėje. Jau po tokių pjesių, kaip „Krokas (jo pseudonimas) ir Rafaelis Sanchez (bendraautorius) pasakoja“, „Pagrok man giesmę apie mirtį“ jis sulaukė  tarptautinio pripažinimo“, ir panašiai.

Daugiau negu prieš dešimt metų klausydamasis Austrijos radijo laidos apie šį autorių, aš išgirdau tokį tęsinį: „Šiandien jis pasakoja jaudinančią istoriją apie muziką, meilę ir akordeoną. Veiksmo vieta yra vienas kaimelis Karpatų kalnuose. „Metalo angelo liežuviai“ – koncertas akordeonui, ožkų varpeliams ir kraujuojančiai burnai“.

Šioje pjesėje autorius papasakojo vieno seno žmogaus, vardu dėdė Ženja, istoriją. Ji buvo pristatyta jo ir jo sūnėno Grigorio lūpomis. Paprastai istorijos apie senus žmones nėra labai įdomios, tačiau ką ir kaip pasakojo autorius, laikė mane įtampoje nuo pirmųjų pjesės frazių iki pabaigos. Pjesės pradžioje beveik nebuvo kontakto tarp jauno sūnėno ir jo arti šimto metų sulaukusio dėdės. Sūnėną atsiuntė jo motina, kad jis galėtų prižiūrėti seną žmogų. Prieš pat mirtį dėdė pradėjo pasakoti įdomią savo jaunystės istoriją. Jos centre (savaime aišku) buvo merginos, už kurių širdis jauni bernai kovojo neįprastu būdu – muzika. Ten tuo metu vykdavo lyg karai tarp kaimų. Ir jauni žmonės užkariaudavo merginas fleitų grojimu. Vieno tokio „karo“ metu varžovas iš kito kaimo išmušė dėdei Ženjai priekinius dantis, o po smarkaus smūgio į gerklę jis prarado balsą. Po tokios nelaimės dėdė Ženja vis tiek atsigavo ir rado kitą instrumentą, kuriuo jis galėjo groti be dantų: tai buvo akordeonas… Ši realistinė istorija, atrodė, buvo papasakota ne Petschinkos, bet panaši į paties M. Gorkio „Mano universitetų“ istorijas, tačiau papasakota nė kiek ne blogiau.

Po mėnesio aš vėl per Austrijos radiją išgirdau jo vardą ir naujos pjesės pavadinimą „Santo Subito“ („/Paskelbti/šventuoju iš karto“). Šis pavadinimas mane labai sudomino, ir štai dėl ko. Tai buvo visai kito tipo pjesė, priminusi nepakartojamų fantasmagorijų meistrų N. Gogolio arba M. Bulgakovo kūrybą. Čia autorius tarytum priartėjo prie jų. Pjesę inspiravo 2005 m. balandžio mėn. įvykis, kai dešimt tūkstančių tikinčiųjų pertraukė gedulingas, skirtas Jonui Pauliui II, mišias ir skandavo Santo subito! („šventuoju iš karto“) Po dviejų mėnesių  prasidėjo popiežiaus beatifikacijos procesas.

Beatifikacijos procedūrą meniškai ir fantastiškai pavaizdavo dramaturgas. Aktorius Robertas Beninis, Oskaro premijos laureatas, papasakojo Romos kurijai Vatikane stebuklingą istoriją apie popiežių. Jis buvo atšauktas iš naujo filmo darbų JAV ir buvo pakviestas išpildyti paskutinį popiežiaus Jono Pauliaus II norą prieš mirtį – pamatyti spektaklį „Don Kichotas iš La Mančos” Siksto koplyčioje. Tačiau iš karto aktorius negalėjo pasirodyti prieš šventojo tėvo akis, nes jis buvo pasitraukęs iš bažnytinės bendruomenės, todėl pradžioje privalėjo praeiti valymo procedūrą. Petschinka su nepakarojamu humoru, satyra ir sarkazmu vaizduoja Roberto Beninio nuotykius: kaip jis, grįžęs į Florenciją, buvo ištrauktas naktį iš lovos su besilaukiančia kūdikio žmona, kurios jis ilgai nematė; kaip jis atsirado Vatikane, praėjo valymą ir pasirodė prieš popiežių. Pjesės pastatymo metu jam atėjo netikėta mintis, kad jis turi vaidinti ne Don Kichotą o Sančą Pansą, nes tikruoju Don Kichotu visą gyvenimą buvo būtent pats garbingas šventasis tėvas. Ir jam puikiai pavyko parodyti paraleles tarp popiežiaus ir Don Kichoto iš La Mančos. Autorius papasakojo ir apie stebuklą – popiežiaus siela spektaklio metu palieka jo kūną ir persikelia į aktoriaus sūnaus, tuo metu gimusio Florencijoje, kūną. Romos kurija tai pripažino tikru stebuklu.

Autoriaus fantazija nežinojo jokių ribų, ir visą istoriją jis atpasakojo gyva, dinamiška, pilna metaforų ir hiperbolių kalba. Pvz., kaip jis vaizduoja beatifikacijos  scenarijaus ruošimą. Kol autorius užsiima darbu su 600 puslapių kūrinio tekstu, darbo kambaryje 600 vyskupų su 600 laptopų sprendžia problemą, kaip išvalyti ir vėl priimti į bažnytinę bendruomenę iš jos pasitraukusį nusidėjėlį. Šia pjese dramaturgas pasirodė kaip didelis provokacijų meistras. Taip pažymėjo ir kritika, pvz. vaizduodamas valymo procedūros pabaigą, Robertas Beninis pasakoja: „Po valymo, jaunos gražios vienuolės ją aprengė švariais baltais marškiniais, o po jais pasirodė išvalyta nuo visokių nešvarių minčių rytinė erekcija...“ Ir tokio tipo šmaikštumų šioje pjesėje aibė. Dramaturgas meistriškai valdo visas menines priemones, pjesės fabulą dėstydamas puikia ir gražia kalba. O kad atskleisdamas tokią jautrią ir subtilią temą, susijusią su religija ir popiežiumi, jis parodė saiką ir gerą skonį liudija faktas, kad pjesė 2007 m. buvo pripažinta geriausia Europos (Prix Europa), 2008 – geriausia Italijos ( Prix Italia) radijo pjese. Bažnyčia nesipriešino šiems įvertinimams. Dramaturgas už šį kūrinį buvo apdovanotas  ir daugeliu kitų premijų.

Aš negalėjau tada neparašyti jam apie tai, ką aš pajutau, klausydamasis jo pjesių. Taip prasidėjo mūsų iš pradžių neakivaizdinė pažintis. Jo nepaprastai originalia kūryba aš pradėjau domėtis nuolat. Gilindamasis į šio rašytojo biografiją, iš pradžių aš negalėjau suprasti vieno dalyko – kaip jis išvystė savo aukšto lygio intelektą, nepaprastą erudiciją, praplėtė akiratį. Biografijoje tarp kitų dalykų buvo paminėta, kad jis mokėsi filosofijos (atrodė, kad mokėsi neilgai ir nebaigė). Bet viskas tapo aišku susipažinus asmeniškai. Stebuklų negalėjo būti – Eberhardas Petschinka dešimt metų studijavo filosofiją Vienos universitete, bet neapsigynė disertacijos tik dėl to, kad pasirinko dramaturgo kelią. Ir, kaip matome, ačiū Dievui – neapsiriko. Nuo 1983 m. jis nuolat kuria pjeses radijui ir teatrui.

Kai aš ruošiau savo naujausią knygą, pastebėjau kad visi istorikai ilgą Napoleono buvimą Vilniuje pripažino lemtinga jo klaida. Prancūzų imperatoriui pradėjus karą su Rusija, Bagrationas turėjo 57 tūkstančius kareivių, Barklajus de Tolis – 147 tūkstančių, o Napoleonas – virš pusės milijono. Jau po šešių dienų jis buvo Vilniuje. Istorikai  sprendžia klausimą, kodėl jis užsibuvo Vilniuje 18 naktų ir 19 dienų. Čia jis gyveno apartamentuose, kuriuos ankščiau užimdavo M. Kutuzovas, būdamas gubernatoriumi. Pripažįstama, kad Napoleonas buvo genialus strategas ir visus savo žygius puikiai planavo, tačiau jis turėjo vieną didelę silpnybę – potraukį moterims. Tyrėjai netgi tvirtina, kad jis negalėjo užmigti be jų, nors didelio pasisekimo tarp jų neturėjo. Būdamas imperatorium, Napoleonas galėjo daug sau leisti. Ši tema šiuolaikiniam rašytojui, turinčiam turtingą fantaziją, teikia vertingos medžiagos. Ja susidomėjo ir  žymusis Austrijos dramaturgas.

Eberhardas Petschinka yra plačių meninių interesų žmogus. Jis rašo radijo ir teatro pjeses, jas režisuoja, jis yra taip pat ir talentingas dailininkas, parenka muziką, ruošia garso efektus savo pastatymams, tarytum būtų žmogus–orkestras. Neseniai jis su savo bendraautoriumi Rafaeliu Sanchez pastatė naują pjesę Madride, jau pradėjo statyti kitą – Berlyne. Nuo birželio 2 d. iki 10 d. jis viešėjo Vilniuje. Susipažino su būsimos pjesės apie Napoleoną įvykių vietomis Vilniuje ir Lietuvoje. Dramaturgas keliavo, dirbo ir čia paruošė pjesės planą.

Birželio 7 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje jis susitiko su Lietuvos ir Austrijos draugijos nariais. Rašytojas papasakojo apie savo kūrybinį kelią, biografiją, senus ir naujus darbus Madride bei Berlyne, kūrybinius planus. Jis ne tik puikiai rašo, bet yra gyvas pašnekovas ir pasakotojas.  Dramaturgas mielai atsakė į auditorijos pateiktus klausimus. Susitikimas praėjo įdomiai ir prasmingai.

 

Prof. Olegas Poliakovas

Nuotraukos Pauliaus Olšausko

Susisiekite