LAD išvyka į Mažąją Lietuvą
2025 metų gegužės 24 dieną labai lyjant sušokom į mikriuką ir leidomės į tolimą kelią, visi turėdami ir mažesnių, ir didelių lūkesčių: kada, pagaliau, nušvis dangus, ar nesukomercinti piliakalniai, ar gal jau restauruotas paminklas zalcburgiečiams Vilkyškiuose, ar spėsim pas M. Jankų į Bitėnus (dirba iki 16 val.), ar ar ar…
Pirmas sustojimas Raudondvaryje buvo visai nuotaikingas: prieš pusvalandį nustojo lyti, dvaras, įkurtas vaizdingame Nevėžio vingyje, gražiai restauruotas, veikia kavos aparatas, kuris gali pavaišinti net ir karštu šokoladu. Sudargo piliakalniai atveria įspūdingą panoramą, kurioje tik dvi spalvos: mėlyna Nemuno ir kelių atspalvių žalia – pievų ir miškų. Telefonai vis pliumpsi žinutėmis, kurios primena, kad esame Rusijos ryšio zonoje. Nesinori palikti šios hipnotizuojančios gamtos magijos, bet laikas tiksi, tad nusiteikiame valandos pasikratymui autobuse, kuris rieda per Smalininkus, Viešvilę, tarybinį rojų Juknaičius. Visur gražu, miestelius puošia vienas kitas meno akcentas – malonu.
Vilkyškiuose nieko naujo: paminklo zalcburgiečiams liekanos pūva toliau, marmurinė dalis išlikusi sveika, bet irgi paskendusi žolėj, o tekstas neįskaitomas. Kalbant su kunigu Mindaugu Kairiu ir paveldą puoselėjančia Loreta Mazeliauskiene jaučiamas rūpestis paminklo restauravimu, juolab, kad turistai iš Vokietijos čia lankosi dažnai ir gausiai, jų tarpe atsiranda ir tolimų XVIII a. zalcburgiečių palikuonių. Bet… kažko delsiama, turbūt laukiama gausių tūkstančių iš Austrijos, nors plika akimi matosi vietinė galimybė paaukojus šiam reikalui vieną iš gausių ąžuolų.
Rambyno kalnas – ir protėvių garbintas, o gal ir dabar dar pagoniškų dievų globojamas, tvirtais laiptais padabintas, vilioja nusileisti jais lig Nemuno, išsidriekti gausiai pražydusioj pievoj ir pasistiprinti sumuštiniais, nes vakaras toli dar ir pietūs išvis nenumatyti – gaila laiko. Bitėnuose gidė Asta stengėsi ir M. Jankaus spaudos verslą dar išlikusia įranga iliustruoti, ir mažlietuvių pastangas lietuvybę skleisti Prūsijos apsupty, vėliau ir Rusijos žandarams siautėjant. Iš Astridos ir Ingos autobuse buvom girdėję keletą čia gyvenusių garsių vokiečių rašytojų vardų bei jų kūrinių, tačiau muziejuje sužinojome kiek daugiau, pamatėme jų nuotraukas, biografijas, gidė priminė ir palikuonis, atsišaukiančius ne tik iš Vokietijos, bet ir tolimos Australijos. Lauke irgi įdomu: keliuose hektaruose įkurdinti medžių paveikslai, netoliese garsi baltųjų gandrų kolonija.
Atvykę į Šilutę, okupavome visą triaukštę didžiulę raudonų plytų vilą, kurioje įsikūręs Dvasinės kultūros centras „Eglutė“. Virtuvės salėje šauniai pavakarojome, pasidalijome įspūdžiais ir lūkesčiais, pabendravome ir kritome į patalus.
Antryt susitikome prie arbatos ir vakarykščių puotos likučių. Klegesys rodė, kad puikiai pailsėjome ir ruošiamės startui Rusnės link. Vos išlipus Rusnėje iš autobuso, nustebino pianino garsai – lyg kokie Bobrovskio klavyrai ar kas? Tai visai gerai veikiančiu pianinu ant Atmatos kranto groja mūsų kompozitorė ir juostų audėja Jūratė. Tuoj pat ėmėme turavoti iš atminties arijų fragmentus, paskui pabirome po jaukų miestelį. Po gero pusvalandžio susirinkome nuotraukai medinės žuvies fone, o tada jau – į rūkyklą, kur mūsų laukia dar šilti ir dūmu kvepiantys upėtakiai, starkiai, ešeriai, karšiai. Pakeliui į Uostadvarį dairėmės po užliejamas pievas, polderius, paukščių rojų krūmynuose. Tikrasis mastas ir apylinkių grožis atsiveria nuo švyturio balkono. Vakarykštė alaus bačkelė dar nebuvo tuščia, tad čia pat pievelėje suragavom karšį ir suskubom atgal į Šilutę, į Hugo Šojaus muziejų. Gidė ne tik pasakojo, rodė, bet ir dainavo, tad praturtėjom Mažosios Lietuvos etnokultūros žiniomis, pačios Šilutės (kitados Šilokarčemos, dabar taip vadinasi vietos laikraštis) istorija, net ir Šyšos tarme. Muziejus labai įdomus, o Mažojoj Lietuvoj laikas matuojamas kitaip, ten valanda turi dvigubai daugiau minučių, nei Didžiojoje, tad supratome, kad į mūsų užsakytus ir jau 14 val. garuosiančius pietus Keltininko bare vėluosime. Taip ir buvo, bet dar labiau nuliūdino žinia, kad mūsų užsakymus dar tik gamins. Beliko gėrėtis žaliomis pievomis, kalenančiais gandrais ir Nemunu. Kad ir vėluodami, atskubėjome į Kauną ir dar valandą gėrėjomės Čiurlionio paveikslais. Ypatingai pasisekė tiems, kurie atsirasdavo netoli muzikologo Rimanto Astrausko, kuris ir mums, ir užsieniečiams (turbūt studentai?) muzikos terminais aiškino paveikslus. Belieka išlaikyti atminty Čiurlionio simboliką, koloritą, begalinį ir sekinantį darbštumą rengiant Pirmąją Lietuvių dailos parodą, paskui Antrąją…, nes rugsėjo 22- ąją minėsime 150-ąsias M.K. Čiurlionio gimimo metines.
Artėja vasara, kartu ir vasaros koncertai, festivaliai dvaruose, miestų dienos, kiti kultūros įvykiai. Svarstome draugijos išvyką į Anykščius, kur ruošiamasi ir tradicinei šventei „Bėk žirgeli“, ir Literatūros festivaliui, ir Miesto šventei, ir Obuolinėms, ir Turizmo nakčiai. Tikriausiai rinksimės dieninius renginius, bet gal visai įdomu būtų ir naktį?
LinasJanulevičius