MOCARTO TAKAIS, 2025-ji metai
Tikriausia nesuklysime sakydami, kad Volfgango Amadėjaus Mocarto kūryba jungia viską, kas šioje žemėje šviesiausia ir sakraliausia. Jo palikime atsispindi holistinė pasaulėjauta, apimanti gyvenimo visumos, pilnumos, džiaugsmo, harmoningumo, natūralumo sąvokas. Ši muzika persmelkia pasaulio žmonių būtį.
Tokius jausmus mes jutome neseniai keliaudami Mocarto takais Austrijoje. Kelionės mintis kilo 2024 m. minint Lietuvos ir Austrijos draugijos 30-metį. Ją įgyvendinome šių metų sausio mėnesį, padrąsinti Tarptautinio fondo „ Mozarteum“ (Internationale Stiftung Mozarteum) kvietimo atvykti į „Mozart Woche 25“ renginius Zalcburge. Tai kasmetinis festivalis, šįmet rengiamas kompozitoriaus 269-ojo gimtadienio proga.
„Mozart Woche 25“ programą sudarė ne tik Mocarto mėgstamų muzikos žanrų kūriniai, bet ir geriausia muzika, sukurta iki jo: Bacho, Hendelio, Monteverdi, Šiutco, Buchstehudės, Haidno, Bortnianskio, Gliuko partitūrose Mocartas rasdavo sau artimų idėjų. Ypač įdomu prisiminti Mocarto ir J. Haidno draugystę, kai šie abu Vienos klasikai, gerbdami vienas kitą, palaikė ryšius ir mokėsi vienas iš kito. Amžiumi vyresnis Haidnas užrašė tokius žodžius : „Bet aš tai žinau: Mocartas yra didžiausias kompozitorius, kurį dabar turi pasaulis“.
Lietuvos ir Austrijos draugijos delegacija – 16 Mocarto draugų sambūrio narių – lengvai rado savo vietas Zalcburgo Didžiųjų festivalių rūmų (Großes Festspielhaus) salėje, talpinančioje 2179 klausytojus. Rasti vietas padėjo paslaugūs padėjėjai, aplinkinių žmonių dėmesys, tarpusavio pagarba, malonus pasisveikinimas su kaimynais. Palanki atmosfera salėje puikiai nuteikė mus klasicistinei vakaro programai, skirtai dviejų Vienos klasikų – J. Haidno ir V. A. Mocarto – kūrybai. Kai į sceną išėjo ovacijomis sutiktas Vienos filharmonijos orkestras (Wiener Philharmoniker), atrodė, kad šioje milžiniškoje erdvėje jis tėra visai nedidelis ansamblis, teužimantis gal tik kiek daugiau, nei pusę scenos. Viską paaiškina faktas, kad toks erdvus plotas tarp klausytojų ir orkestro paliekamas saugantis netikėto gaisro: geležinė uždanga, kabanti viršuje, yra beveik nepastebima, bet sveria 34 tonas, o jos storis per vidurį siekia 1 metrą. Salės akustika suteikia galimybę įsiklausyti ir į tylių niuansų įvairovę, ir į visą orkestro skambesio skalę. Tą vakarą mes klausėmės J. Haidno „La Passione“ ir V. A. Mocarto „Prahos“ simfonijų, taip pat Mocarto paskutiniojo Koncerto fortepijonui B-dur.
Dirigento Adamo Fišerio (Diuseldorfo simfoninio orkestro vadovas) išraiškinga rankų plastika nuo pat pirmo Haidno simfonijos garso įvedė klausytojus į poetines kūrinio charakteristikas. Jis įtaigiai vadovavo muzikos tėkmei, išryškino kontrastus, taktas po takto atskleidė savo ilgametę orkestro vadovo patirtį ir klasicizmo stiliaus išmanymą. Solistas – pianistas Igoris Levitas – šiuo metu gyvena ir dirba Vokietijoje, yra kylanti pasaulinė žvaigždė. Patrauklios jo savybės – visiškas atsisakymas išorinių virtuozinių fortepijoninių efektų, kvietimas kartu su juo gilintis į filosofinius Mocarto Koncerto keliamų emocijų klodus – parodė aukštą jaunojo pianisto garso kultūros sampratą ir meistriškumą. Vienos filharmonijos orkestro ypatingas tykaus garso grožis ir dinaminis jautrumas, ypač dainingoje kantilenoje, paliko nepamirštamą įspūdį. Ši unikali Vienos orkestro skambesio savybė jį išskiria kitų pasaulio orkestrų tarpe.
Kitą dieną, V. A. Mocarto gimtadienio išvakarėse, Tarptautinio fondo „Mozarteum“ Didžiojoje salėje klausėmės jo sukurtų Mišių c-moll KV 427. Įdomu prisiminti kūrinio istoriją, bylojančią apie gyvenimo aplinkybes, paskatinusiais Mocartą imtis šio uždavinio. Kūrinys nebuvo kieno nors užsakytas, bet sumanytas autoriui gyvenant Vienoje, planuojant vykti į Zalcburgą susitikti su savo tėvu Leopoldu ir pristatyti jam savo žmoną Konstancą. Tai, kad ta proga Mocartas įsipareigojo sukurti iškilmingą kūrinį, rodo jo požiūrį į to vizito svarbą – Mocartas savo kūryba siekė suartinti šeimos narius, taip pat pagerbti zalcburgiečius dar vienu savo kūriniu. Soprano partiją jis skyrė Konstancai, tad ji tapo ir įžymiosios arijos „Et incarnatus est“ pirmąja atlikėja. Mūsų delegacijos nariai pažino šį kūrinį jau anksčiau, klausydamiesi jo video įrašo, kurio internetinį adresą atsiuntė mūsų bičiulis ir Draugijos narys prof. J. Valnigas. Šio vizito į Zalcburgą metu mes vėl susitikome su profesoriumi, buvome pakviesti apsilankyti jo namuose Alter Markt aikštėje. Tame bute savo metu kurį laiką gyveno Konstanca, persikėlusi į Zalcburgą praėjus 33 metams po Volfgango Amadėjaus netekties, ten tvarkė jo kūrybinį palikimą, išleido jo biografiją. Mūsų delegacija tą dieną išreiškė jai pagarbą, aplankydama jos kapą nedidelėse Sankt Sebastiano kapinaitėse Kapucinų kalno papėdėje. Susitikime J. Valnigas pasakojo Konstancos gyvenimo tame bute istoriją, kalbėjo koks ypatingas ryšys sieja jį patį su Mocarto gyvenimu ir kūryba. Mus jaudino ir tai, kad mūsų pokalbiai vyko didžiojo kompozitoriaus 269-ųjų gimimo metinių išvakarėse. Papildydamas pokalbius, profesorius pademonstravo savo surinktus Mocarto laikų žaidimų eksponatus, pakvietė juos išbandyti, o vėliau pats sėdo prie fortepijono. Bet improvizuotame namų koncerte Mocarto Sonatos fortepijonui C-dur KV 300 pirmąją dalį Allegro moderato pirmiausia paskambino mūsų delegacijos narė Jūratė Baltramiejūnaitė, išmaniai perteikusi kūrinio džiaugsmingą nuotaiką. Jos pasirodymą pratęsė pats šeimininkas, paskambinęs tos pačios Sonatos lėtąją dalį Andante cantabile. Po to profesorius grįžo prie humoristinių temų ir pademonstravo paties Mocarto sugalvotą žaidimą, kai sukurti kūrinį gali asmenys, visai nesimokę muzikos. Pirmiausia yra metami kauliukai ir, remiantis gautais skaičiais, atrenkami iš anksto paruošti, natų popieriuje užrašyti ir iškirpti taktai, kuriuos sudėjus pagal numatytą seką, galima paskambinti pvz. Valsą. Čia visus nudžiugino mūsų narės Nijolės Dorotėjos Beniušytės drąsa ir sugebėjimas improvizuoti, kai reikėjo iš surinktos taktų mozaikos be jokio pasiruošimo sugroti tik ką sudėliotą kūrinį. Tuos pačius taktus sudėsčius kita tvarka gaudavosi visai kitas kūrinys. Taip palaipsniui mūsų bendravimas tapo šilta, jaukia ir šurmulinga vakarone. Laikas prabėgo greitai. Nuoširdžiai padėkoję ir atsisveikinę su mūsų mielu profesoriumi, jau vakaro prieblandoje patraukėme į „Mozarteum“ Didžiąją salę klausytis Mišių c-moll. Patekome į atnaujintą, šventišką ir pilną klausytojų salę, kur aidint ovacijoms buvo sutikti Mocarto draugai iš Katalonijos – Le Concert des Nations orkestras ir La Capella Nacional de Catalunya choras, kurių nuoširdų muzikavimą tą vakarą paskatino įžymus senosios muzikos metras, dirigentas Jordis Savalas. Auksu spindinti salė kiek disonavo su puikia religinio turinio muzika, kuri buvo pirmą kartą atlikta Zalcburgo Šv. Petro bažnyčioje vadovaujant pačiam autoriui. Mūsų delegacijos nariai tą bažnyčią aplankė koncerto „Mozarteum“-e dieną ir pažino aplinką, kurioje ši dieviška muzika atsivėrė pasauliui. Vakare Didžiojoje salėje klausėmės ir buvome giliai sujaudinti to skambančio Volfgango Amadėjaus pažado didybės ir nustebinti jo muzikos aktualumu šiandien. Dėmesingi klausytojai ilgai dėkojo atlikėjams, ovacijos, atrodė, nesibaigs.
Vaikščiodami Mocarto takais, sutikome daug mūsų Draugijos bičiulių ir rėmėjų, su kuriais palaikyti kontaktus yra vienas iš mūsų prioritetų. Vos tik atvykę į Austriją, Vienoje apsilankėme Lietuvos Respublikos ambasadoje, kurioje mūsų nuoširdžiai laukė ambasadorė Lina Rukštelienė ir ambasados darbuotojai, įgaliotoji ministrė Eglė Račinskienė, trečiasis sekretorius Martynas Klenauskas, Austrijos Respublikos ambasadorė Lietuvai Yvonne Tončič-Sorinj, Austrijos – Lietuvos draugijos prezidentas prof. Volfgangas Klosas, Draugijos valdybos nariai – prof. Eugenijus Kaniušas, pianistė Veronika Kopjova, Lietuvos generalinis garbės konsulas Vienoje Raoulis Peteris Koifleris, keletas Vienoje gyvenančių lietuvių. Mūsų keliauninkų grupės narė Nijolė Rudalevičienė gražiai nuskaidrino susitikimo atmosferą, sugiedodama Mocarto motetą „Ave verum“. Prof. V. Klosas surengė delegacijai ekskursiją į Vienos muzikos ir scenos menų universitetą, pakvietė aplankyti Šv. Stepono katedrą, kurioje prisiminėme čia įvykusią V. A. Mocarto ir Konstancos Veber vestuvių ceremoniją. Bet skaudu žinoti, kad po 9 metų iš ten pat jis buvo išlydėtas į paskutinę kelionę.
Zalcburge, be J. Valnigo, mūsų delegaciją globojo Lietuvos garbės konsulas, architektas Erichas Vagneris ir jo biuro darbuotojai architektai Gabrielė Mendelson ir Audrius Stulgys, kurių vedami mūsų keliauninkai nuo Kapucinų kalno viršaus galėjo apžvelgti ir pastudijuoti Zalcburgo gatvelių labirintą, išgirsti išsamius miesto architektūros istorijos faktus, pasigėrėti Georgo Traklio poezija, įamžinta balto marmuro lentose, pritvirtintose įvairiose miesto viešose erdvėse.
Gerą kelionės dvasią ir susitikimų nuotaiką mums dar kartą primena dabar gaunami mūsų narių atsiliepimai. Prof. J. Valnigas rašo:
„Sveiki sugrįžę į namus! Dar vienas mano priedas – Mišios c-moll Pizos katedroje. Tai privatus video įrašas, kurį pati solistė šį rytą įkėlė į Youtube. Prisiminimas man tampa dvigubai gražesnis, kai mintyse matau Jūsų apsilankymą pas mane. Apkabinu Jus, Jozefas“.
Žemiau pateikti video įrašų adresai internete, kuriuos atidarius galime pamatyti ir išgirsti J. Valnigą, diriguojantį Mocarto kūrinius:
Mozart, Great Mass in C Minor – Et incarnatus est
W.A.Mozart: „Apollo et Hyacinthus“ K.38 (1767)
Draugijos narė Nijolė Dorotėja Beniušytė po šios kelionės grįžo į Romą, kur gyvena ir dirba. Jos laiško citata:
„Širdingai dėkoju už galimybę kartu keliauti su tokia puikia draugija. Abu aplankyti koncertai labai praturtino mūsų visų kasdienybę ir suteikė sielai džiaugsmą.
Grįžau į Romą labai pakylėta ir praturtėjusi dvasiškai. Manau, kad į Zalcburgą sugrįšiu dar ne kartą. Šis magiškas miestas mane tiesiog įtraukė savo pulsacija.
Su kuo geriausiais linkėjimais!
Dorotėja“
Kelionė buvo išties turininga. Didelę ir nuoširdžią padėką reiškiame Lietuvos Respublikos ambasadorei Linai Rukštelienei ir visiems mūsų bičiuliams.
Prof. Petras Kunca