Austriški ženklai Veliuonoje

20240525_102121

 

Šeštadienio rytas (2024 05 25) Lietuvos ir Austrijos draugijos (LAD) nariams prasidėjo kiek anksčiau – 7:30 jau riedėjome Kauno keliu per patį žydinčios vasaros grožį, klausydamiesi prof. Petro Kuncos ir prof. Rimanto Astrausko tekstų apie kryžiuočius, pilis, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Jogailos, Vytauto kovas, apie liaudies dainas, tautosaką ir garsius tautosakininkus brolius Juškas, apie Nemuną ir taip pat neatsiejamai susijusius su Lietuvos istorija jo intakus – Nerį, Nevėžį, Dubysą…, nes visa tai ir buvo kelionės tikslas. Formaliai jis buvo įvardytas kaip „Zalcburgo kultūros ženklų Veliuonos bažnyčioje“ aplankymas, mat ten tebėra išlikęs švč. Mergelės Marijos paveikslas su jame prie rožinio prikabintais votais – XVII a. Zalcburgo taleriais. Tad austriški ženklai jau gerokai anksčiau masinio mūsų smalsumą, o štai šiandien tuos talerius pamatysime savo akimis.

Veliuonos krašto istorijos muziejaus vadovas Gediminas Klangauskas entuziastingai pasakojo apie Veliuonos žmones, istoriją, parodė pilių vietas, vedė aplink miestelį tai nusileisdamas iki magazino, kuris tvarkomas ir dar laukia savo funkcijos, tai pakildamas į Gedimino kapo kalną, tai kalbėdamas apie buvusių dvarininkų Zaleskių / Vakselių medinio dvaro rūmus, kuriuose dar išlikę Mykolo Elvyro Andriolio tapytų freskų fragmentai. Du keliautojai, LAD nariai – prof. P. Kunca ir Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos direktorius Raimundas Simanavičius – yra veliuoniečiai, tad apie Veliuoną sužinojome išties daug.

Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios klebonas kunigas Šarūnas Leskauskas pasirodė besąs labai šiltas, maloniai bendraujantis, demokratiškas žmogus. Jis leido viską fotografuoti, net pastatė specialią pakylą, kad galėtume iš arti apžiūrėti abu talerius. Kunigas pasakojo, kaip jie išliko per visus karus ir negandas, kurių daug būta per visą 603 metų Bažnyčios istoriją. Taleriai yra originalūs, sidabriniai, kaldinti Zalcburge 1623 ir 1696 m. Spėjama, kad juos dovanojo Veliuonoje įsikūrusios Rožinio brolijos nariai. Lietuvoje yra žinomos tik trys tokios monetos (dar viena rasta Kalnabridžių lobyje prie Vilniaus). Šios monetos, turinčios istorinę numizmatinę vertę, Veliuonoje įgijo svarbią religinę-votyvinę reikšmę. Toks jų naudojimas puošybai yra išskirtinis atvejis Lietuvoje. Abu šie votai patvirtina LDK ryšius su  Zalcburgo kunigaikštiškąja arkivyskupija (Fürsterzbistum Salzburg). Veliuonos parapijos  įkūrimas ir bažnyčios statyba yra susiję su Žemaičių krikšto priėmimu, kuris vyko valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. 1421 m. Trakuose jis  pasirūpino Veliuonos bažnyčios fundacine privilegija.

Mūsų ekskursijos vadovas  G. Klangauskas kalbėjo apie turtingą tapybos darbų, vaizduojančių šventųjų gyvenimą, rinkinį Veliuonos bažnyčioje. Ją puošia žymaus romantizmo dailininko Mykolo Elvyro Andriolio tapytas „Šv. Juozapo“ atvaizdas,  septyni Petro Kalpoko 1920–1921 m. sukurti religiniai paveikslai, yra daugiau lietuvių dailininkų kūrinių – Jono Kunickio, Tado Žilinskio, Motiejaus Bučinskio, Broniaus Šaliamoro, Vytauto Žiliaus, Valentino Gerulaičio drobės. Centrinis altorius tebetvarkomas, vargonus atstoja elektrinis pakaitalas. Užlipus į bokštą atsiveria dar didingesnė panorama su apdainuotu Nemunu – atitekančiu iš Gudijos ir nutekančiu į prūsus. Bokšto apačioje, šventoriuje, aplankėme  brolių tautosakininkų – kunigo Antano ir mokytojo Jono Juškų – kapus.

Po pietų gėrėjomės Belvederio toskaniškaisiais rūmais, parku. Malonu, kad rūmai bei priklausiniai tvarkomi ir kada nors jų gyvastis džiugins turistus, kurių ir dabar gausu.

Seredžiuje teko palaipioti po aukštus kalnus. Niekas nesiskundė, neužduso. Juste jautei, kad nuo Palemono kalno, nuo kurio atsiveria plačios, saulės nutviekstos Nemuno pievų platybės, gerai nuskambėtų „Lietuva brangi“, juolab kad  prof. R. Astrauskas subūrė kelioninį chorą. Nutarėme premjerą palikti Raudondvariui, kur mūsų laukia patriarchas Juozas Naujalis. Prisiminėme ir netoliese, Motiškiuose, gimusį kompozitorių Stasį Šimkų, ir prieš šimtą metų Juozo Tumo-Vaižganto įkurtos Lietuvai pagražinti draugijos veiklą, ir knygnešių bei kalbininkų nuopelnus lietuvių raštui bei kultūrai.

Vilkija pasitiko išraustomis gatvėmis, tad liko smulkiau neištyrinėta. Laiko užteko tik brolių Juškų etninės kultūros muziejui, kur ir vėl radome visą Lietuvos istoriją, etnologiją, sodus, juostas, žemės ir dangaus ženklus, drožinius, skulptūras. Ypač nustebino Juškų darbų apimtys, visi sužiurome į Kazanėje leistas jų lietuviškų dainų knygas, vertimus, klausėmės muziejaus įkūrėjos Vidos atliekamų liaudies dainų, pasakojimo apie veiklas, tarptautinius projektus, edukacijas, raginimą nepasiduoti anglicizmų skverbimuisi.

Begrįžtant namo, ėmė temti dangus ir prieš pat Raudondvarį prapliupo lietus. Liko neįvykusi choro premjera, neaplankėme gražiai restauruoto Tiškevičių dvaro ir J. Naujalio muziejaus, nepasivaikščiojome po parką.

Tai – kitam kartui. Galbūt dar šią vasarą. Juk smalsumas pažadintas – tai svarbiausia. Įsitikinome, kad techniniai reikalai negali būti žygių kliūtimi, o dienos ilgumas nebūtinai matuotinas valandomis.

Nuoširdžiai dėkoju visiems 15-ikai kelionės dalyvių ir tiems, kurie prisidėjo prie šios prasmingos mūsų Draugijos narių kultūrinės-pažintinės išvykos.

Linas Janulevičius

2024-05-27

Nuotraukos P. Kuncos ir L. Janulevičiaus