LNOBT pasirodė „Idomenėjas“!
„Idomenėjas“ – Wolfgango Amadeus Mozarto seria (it. rimtoji) opera. Šio žanro veikalo pastatymas mūsų nacionaliniame teatre Lietuvai yra svarbus humanizmo žygis, nes tos 18 a. kultūros mes nežinome. Pirmiausia todėl, kad mūsų krašto publika užstrigusi ties 19 šimtmečio muzika. Dažnokai studijuoijame ir baroką. 18 a. II pusės muzika Lietuvoje gyvuoja kaip pramoga, dažniausia grojami lengvųjų žanrų opusai (koncertai solo instrumentui su orkestru, ankstyvosios simfonijos ir t.t), kaip juos suprato ir patys kompozitoriai. Ilgus metus LNOBT būdavo atnaujinama Mozarto opera buffa „Figaro vedybos“. Tuo tarpu klasicizmo epochos (Josepho Haydno, Mozarto) aukštoji stambiųjų žanrų muzika mums yra neegzistuojantis reiškinys, ir todėl prarandame gryniausios muzikos, muzikos kaip meno esmės, suvokimą, tą nesuinteresuoto grožio lygmenį, į kurį turime orientuotis siekdami iš pagrindų dvasiškai atsinaujinti.
Didingieji klasicistų veikalai grindžiami graikų ir romėnų mitais. Toks ir „Idomenėjas, Kretos karalius“ („Idomeneo, re di Creta“) KV 366. Veikalo siužetas pasakoja apie Trojos karą, Neptūno rūstybę, (Elektros) nepaprastą auką, dievams atiduodant gyvybę dėl tėvynės Graikijos laisvės ir mylimojo
(Idamantės) gyvybės, dėl jo laimės tampant dievų paskirtu Graikijos karaliumi ir susituokiant su mylimąja (Ilija). Šis pasiaukojimas išgelbsti ir Idomenėją, kuris dievams, vardan tėvynės, (nežinodamas) buvo pažadėjęs savo rankomis atiduoti sūanus Idamantės gyvastį.
Tai yra monologų opera. Dramaturgija paremta labai ilgomis monoscenomis, vos keletu dialoginių duetų ir tik pora didesnių solistų ansamblių (neskaitant choro epizodų). Muzikoje ir žodžiuose vyrauja rimtis (bet ne lėtumas!), perteikiama net kelių egzistencinių dramų pynė, jausmai. Visa galybe skamba mocartiškieji kontrastai; tragizmas, neapsigaukime, taip pat reiškiamas mažoriniėmis tonacijomis ir gyvais tempais.
LNOBT pastatymas – nuosaikus. Pirmojo premjerinio spektaklio metu buvo muzikuojama patogiai, be ryškesnio užsiliepsnojimo, be gyvesnio kvėpavimo. Veikalo draminė dalis, mums, net ir prašokusiems klasikinio mitų inscenizavimo madas, šių eilučių autorei atrodo ne moderni (juk modernumas būna ir labai gražus) tarsi iš tradicijų nuobodulio, o primityvi. Pritrūko ne tik fantazijos (viskas rodoma prikišamai tiesiogiai, nukopijavus žiniasklaidos vaizdus iš karo zonų ir kt.), bet ir meninio skonio (finale Iliją ir Idamantę dievams paskelbiant sutuoktiniais – šie greta tįso lovose. Jau nekalbant apie tai, kad kulminacinio meldimo išsaugoti sūnaus gyvybę metu, Idomenėjas kloja lovą vilkdamas pagalvei užvalkalą ir t.t.). Per Elektros kulminacinį monologą, jai ryžtantis aukotis, šalia staiposi sijonus pasikėlę ir nugaras publikai atsukę artistai. Operos idėjos ir muzikos kilnumą nemažiau griauna grafičių stilistikos scenografija.
Pirmąjį premjeros vakarą, gegužės 31, dalyvavo tarptautinė komanda. Idomenėjo partiją dainavo vienintelis šiame pastatyme to vaidmes atlkėjas Paul Nilon (Jungtinė Karalystė), IIijos– Aistė Pilibavičiūtė, Idamantės – Emmanuel Faraldo (Argentina), Elektros – Cornelia Ptassek (Vokietija), Arbačės – Rafailas Karpis. Šįkart buvo ypač gera girdėti savus solistus, tarp jų ir atlyžusių dievų valią paskelbusį Liudą Norvaišą. Jie išsprendė švariosios, intelektualiosios muzikos ir ja skleidžiamų tragiškų jausmų konfliktą jį sublimuodami. Tai teikia realios vilties, kad Mozarto taurioji muzika turės draugų įskiepyti lietuvių klausytojams galingą gėrį. Čia mums padeda ir Mozarto interpretacijos nuojautas bei metodus daugelį metų jaunimui (tuo pačiu ir pedagogams) aiškinantis dirigentas Josef Wallnig iš Mozarteumo.
Pirmąjį spektaklį dirigavo pastatymo muzikos vadovas Johannesas Wildneris iš Austrijos (pastatymo antrasis dirigentas – Modestas Barkauskas). Režisierius – GrahamVick (JK). Spektaklis su viena pertrauka, baigiamas po 22 val.
Rita Nomicaitė